Transformacions.Traduccions.

Polonès

Per
Jean-Marc LECLERCQ

Szli wolno. Ten wiekszy był czlowiekiem dostojnym, eleganckim, z siwą brodą i lekko czerwonymi policzkami, a ten drugi, chudy, nie ogolony, wyglądał jakby dopiero co wyszedł z jakiejś choroby. Byli pochłonięci rozmową i ten wiekszy przerywał czasami i gładził brodę tak, jakby chiał wyważyć slowa.

– W życiu nie ma dosyć czasu, żeby wszystko zrobić. Śmiać się i plakać, bawić się i nudzić się… i w chwili urodzenia musimy już przygotować się do śmierci. Bo płacze niemowląt jasno pokazują, że one to czują.

- Co czują ?

- Rozchodzący się zapach śmierci … Potem czlowiek się przyzwyczaja.

____________

Lituà

Zefirina

Jie vaikštinėjo lėtai. Aukštesnysis vyras atrodė elegantiškas, ruda barzda ir rausvais skruostais. Kitas - kūdas,nesiskutęs, tarsi būtų ką tik pasveikęs po sunkios ligos. Abu buvo įsitraukę į pokalbį. Aukštesnysis vyras vis stabtelėdavo ir paglostydavo savo barzdą, lyg norėdamas pasverti pasakytus žodžius.

- Mes turime per mažai laiko, kad viską gyvenime suspėtume. Juoktis ir verkti, linksmintis ir liūdėti… Ką tik gimę, jau turime ruoštis mirčiai. Kūdikiai savo verksmu aiškiai parodo, kad jie tai jaučia.

- Ką jaučia?

- Mirties dvelksmą…Vėliau jie prie to pripranta…

_____________

Viltė Kaminskaitė i Eglė Kybartaitė (Classe de 8è)

Jie vaikštinėjo lėtai. Aukštaūgis vyras, su pražilusia barzda ir raustelėjusiais skruostais, buvo elegantiškai apsirengęs. Kitas buvo lieknas, ne itin gerai nusiskutęs, jisai atrodė, lyg ką tik pakilęs iš ligos patalo. Jie buvo labai įsitraukę į savo pokalbį ir aukštesnysis vyrukas kartas nuo karto sustodavo ir plaštaka perbraukdavo per savo barzdą, kaip kažkas, kuris norėtų apsvarstyti savo žodžius.
-Gyvenime mes neturime laiko visko padaryti. Mes juokiamės, verkiame, linksminamės ir nuobodžiaujame, mes nesame per anksti gimę, kad reikėtų ruoštis mirčiai. Jeigu kūdikiai verkia tai todėl, kad jie žino…
-Ką jie žino?
-Jie žino, kad kvapas, kurį jie jaučia yra mirties…Paskui, jie pripranta…

________________

Lituà del sud

********

Lituà de l’oest

Hongarès

per Imre Szabo:

Ballagtak. A magasabb férfi ünnepélyes volt, elegáns, ősz-szakállú, rózsás arcú; a másik sovány, borotválatlan, olyan lábadozó-féle. Belemerültek a beszélgetésbe. A magasabbik időnként megállt, végigsimított a szakállán, mintha jól mérlegelni akarná a kimondandó szót.

– Nincs időnk az életben mindenre. Nevetni és sírni, szórakozni és keseregni… már a születés pillanatában kezdenünk kell készülődni a halálra. Az újszülöttek állandó sírhatnékja mutatja, hogy érzik ezt.

– Mit éreznek?

– A halál terjengő illatát… később persze megszokják.

____________

Palatí

Per Mirjam Larissa Walter

Si waaren am Laafe, reschd langsam. De Greesere waar än würdevolle Typ, guud aagezooge, mid me graue Baard unn leischd roode Bagge; de annre, maager, uurasiird, wii wanner graad ä längeri Krangged iwwerschdanne hedd. Si waarn in iirm Geschbreesch versungge, unn de Greesere is sisch alsemol mid de Hand iwwer de Baard gfaare, um di Gewischdischkeit vunn seine Worrde zu unnerschdreische.

„Im Leewe hodds net genungg Zeid fer alles. Lache unn greine, Schbass hawwe unn ernschd sei… unn wannd graad gebore bischd, muschd schunn widder schdeerwe. Weil des, dass die Bobbelscher soviel greinen, dodevunn kummd, dasse des schunn schbiiren.”

„Dasse was schbiiren?”

„Denn Duft vumm Dood… An denn geweehnd mer sisch erschd mid de Zeid…”

__________

Portuguès

Per Jose Luis Carvalho

Caminhavam devagar. O mais alto era um homem solene, bem vestido, com a barba cinzenta e as bochechas um pouco avermelhadas; o outro, magro, sem barbear, parecia que estava em convalescença. Estavam absortos na conversa e o mais alto detinha-se de vez em quando e passava a mão pela barba como se quisesse medir bem as palavras.

- Na vida não há tempo para tudo. Rir e chorar, divertir-se e entediar-se… e no momento de nascer já tens de te preparar para morrer. Porque a vontade de chorar que têm os bebés é porque já o sentem.

- Já sentem o quê?

- O cheiro que se escapou da morte. Depois acostumam-se…

___________________

Jose Luis Carvalho

Danès

Per Jens-Peder Weibrecht

De gik langsomt.Den største, en høj mand med gråt skæg og nogle rødlige kindben, var elegant klædt; den anden var mager, ubarberet, man skulle tro at han lige havde rejst sig fra en sygdom. De var opslugte af deres samtale og den højeste standsede undertiden og lod hånden glide gennem sit skæg som én der ville veje sine ord.

- I livet har man ikke tid til alt. Man ler, man morer sig og man keder sig, man er knap nok født, førend man skal forberede sig på døden. Når babyer græder, er det fordi de ved..

- De ved hvad?

- De ved at den lugt de kan mærke er lugten af død .. Senere vænner man sig til det…

___________

Tibetà

Per Palyang Sherap

Gompa lhoe lhoe gyap ne doki dukidug. Tsangmey nangne mi dhe ringshoe dang bapchakpo dang khapu tsonta gohde dang khotsue marpo. Ani shendag mi dhe kampo dang ara bah mepa dang ani duks tana zsugu kyopo yoepa dang nepa dapo. Khontso tzangma kehcha nangla dhonang teh ne deshak ani mi kampo dhe kecha shedue thoktsam thoktsam gak doki yoepare.

-Metse nang la mitsangma la doetso yomare. Gemoshorwa sok nuyak sok, kyipotangyak sok khartuk deyak. Kheyak duetso la shiyak dati jegore.gang yinzena puko dentso knunyi dodue sosue tsonang hago ki yore.

- tsonang gare re?

-shikyok ki dima tampa … dene deh gom doki re.

____________

Image texte

Japonès

Per Hidetaka Yakura

彼らはゆっくりと歩を進めた。一番背の高い、白いものが混じった顎鬚を生やし、少し赤ら顔の男は品よく着こなしていた。もう一人の男は痩せ、髭は伸び放題。病み上がりに見えた。彼らは話し込んでいた。背の高い方は時々話をやめ、言葉を吟味するように髭に手をやった。

– 人生ですべてをやる時間はない。笑い、泣き、楽しみ、そして退屈する。人は生まれるやいなや死の準備をしなければならない。赤ん坊が泣くのは知っているから・・・

– 何を知っている？

– それは赤ん坊が嗅いでいるのが死の匂いだということを・・・そして、そのうち慣れてしまうのだ。

_________________

Alemany

Per Peter Stroink

Sie gingen langsam. Der grössere von ihnen war ein stattlicher Mann, gut gekleidet, mit einem grauen Bart und etwas rötlichen Wangen. Der andere, dünn und unrasiert, sah aus als ob er gerade eine Krankheit hinter sich habe. Sie waren in ein Gespräch vertieft und der grössere hielt von Zeit zu Zeit inne und fuhr mit der Hand über seinen Bart, als ob er die Worte so besser abwägen wolle.

- Im Leben gibt es nicht genug Zeit für Alles. Lachen und weinen, sich freuen und sich langweilen ….. und im Moment der Geburt muss man sich schon auf den Tod vorbereiten. Denn die Lust zum Weinen, die die Windelkinder haben kommt daher, dass sie es schon spüren.

- Sie spüren schon, was?

- Den Geruch des Todes um sie herum…. später gewöhnt man sich daran….

_________

Neerlandès

Per Nico Huurman

Ze liepen langzaam. De langste was een statige elegante man met een grijze baard en licht rode wangen; De ander, dun, ongeschoren, zag eruit alsof hij pas ziek was geweest. Ze werden opgenomen in het gesprek en de langste zweeg van tijd tot tijd en streelde zijn baard alsof hij zijn volgende woorden zorgvuldig wilde meten.

-Er is niet genoeg tijd om alles te doen in het leven. Lachen en huilen, vermaak en verdriet… meteen vanaf de geboorte moet je je voorbereiden op de dood. Het gehuil van baby’s laat duidelijk zien dat zij dit voelen.

-Wat voelen ze?

-Ze ruiken de verspreide geur van de dood… Beetje bij beetje raak je eraan gewend…